Įvardžiai
Pronomen
Asmeniniai įvardžiai
| Vienaskaita | Daugiskaita | |||
| Subjektinė forma | Objektinė forma | Subjektinė forma | Objektinė forma | |
| 1. | jeg – aš | meg – mane | vi – mes | oss – mus |
| 2. | du – tu | deg – tave | dere – jūs | dere – jus |
| 3. | han – jis hun – ji hen – jis arba ji | ham / han – jį henne – ją hen – jį arba ją | de – jie, jos | dem – juos, jas |
Įvardžiai han (jis) ir hun (ji) daugelyje tarmių vartojami tik kalbant apie žmones. Apie daiktus kalbant paprastai vartojami įvardžiai den (vyr. ir mot. g.) bei det (niekatr. g.). Tiesa, yra ir tokių tarmių, kuriose įvardžiai han ir hun vartojami tiek kalbant apie žmones, tiek kalbant apie daiktus. Įvardis hen vartojamas kalbant apie žmones, kai asmens lytis nėra svarbi arba kai informacija vienodai aktuali nepriklausomai nuo asmens lyties (lietuviškai tokiais atvejais dažniausiai rašoma „jis arba ji“, „ji(s)“ arba „jis/ji“), o taip pat kalbant apie asmenis, neidentifikuojančius savęs nei su viena tradicine lytimi (lietuvių kalboje atitikmens nėra).
Mandagioji forma kreipiantis į vieną asmenį sutampa su daugiskaitos trečiojo asmens forma (tik visuomet rašoma didžiąja raide), t. y.:
De – Jūs, Tamsta,
Dem – Jus, Tamstą.
Ši forma vartojama itin retai, net ir nepažįstamiems žmonėms dažniausiai sakoma tiesiog „tu“ – du [dʉː].
Sangrąžinis įvardis seg ir sangrąžiniai veiksmažodžiai
Šis įvardis vartojamas tik trečiajame asmenyje. Pirmajame ir antrajame asmenyje vartojamos asmeninių įvardžių formos, t. y. sakoma:
Jeg vasker meg. – Aš prausiuosi.
Du vasker deg. – Tu prausiesi.
Han / hun vasker seg. – Jis / ji prausiasi.
Vi vasker oss. – Mes prausiamės.
Dere vasker dere. – Jūs prausiatės.
De vasker seg. – Jie / jos prausiasi.
Jeigu trečiajame asmenyje vietoje sangrąžinio įvardžio pavartosime asmeninį, toks sakinys irgi bus taisyklingas, tik reikš ką kita:
Han vasker ham. – Jis prausia jį (t. y., ne pats prausiasi, o prausia kažkokį kitą žmogų);
Hun vasker henne. – Ji prausia ją;
De vasker dem. – Jie prausia juos.
Parodomieji įvardžiai
| Vienaskaita | Daugiskaita | |
| Vyriškoji ir moteriškoji giminė | denne – šis, ši den – tas, ta | disse – šie, šios de – tie, tos |
| Niekatroji giminė | dette – šis det – tas, tai |
Savybiniai (posesyviniai) įvardžiai
Savybiniai (posesyviniai) įvardžiai atsako į klausimą „kieno?“.
Kai kurie norvegų kalbos savybiniai įvardžiai yra derinami prie daiktavardžių skaičiumi ir gimine, o kai kurie – ne.
Prie daiktavardžių derinami šie įvardžiai:
| mano | tavo | savo | mūsų | |
| vyr g., vns. | min | din | sin | vår |
| mot. g., vns. | mi | di | si | vår |
| niek. g., vns. | mitt | ditt | sitt | vårt |
| daugiskaita (nepriklausomai nuo giminės) | mine | dine | sine | våre |
Įvardis savo (sin, si, sitt, sine) vartojamas tik trečiajame asmenyje.
Gimine ir skaičiumi prie daiktavardžių nederinami šie įvardžiai:
hans – jo, hennes – jos, deres – jūsų, jų.
Norint nurodyti, kieno yra vienas ar kitas daiktas, paprastai pirma pasakomas daiktavardis žymimąja forma, o tada – reikalingas įvardis, pvz.:
jo namas – huset hans,
mano knyga – boka mi,
tavo automobilis – bilen din.
Jei daiktavardis eina drauge su būdvardiniu pažyminiu, vartojama būdvardžio silpnoji forma (su priesaga -e):
jo didelis namas – det store huset hans,
mano sena knyga – den gamle boka mi,
tavo naujas automobilis – den nye bilen din.
Galimas ir kitoks variantas: pirma pasakyti įvardį, o po jo – daiktavardį (su būdvardžiu ar be jo) nežymimąja forma (tačiau atkreipkite dėmesį, kad būdvardis – jei toks yra – vis vien bus su priesaga ‑e). Šiuo atveju labiau akcentuojamas, pabrėžiamas įvardis:
jo namas – hans hus,
mano knyga – mi / min bok,
tavo automobilis – din bil,
jo didelis namas – hans store hus,
mano sena knyga – mi / min gamle bok,
tavo naujas automobilis – din nye bil.